Kodėl darbštūs žmonės dažnai lieka nepastebėti korporatyve
Kiekvieno profesiniam darbe yra buvę bent vienas ar keli momentai, kur apima toks gniaužiantis neteisybės jausmas – „pala pala, aš daugiau už jį dirbu, kodėl paaukštino jį?“; arba pvz. tikrai žinai, kad kažkuri ten kolegė iš tikro mažai nutuokia apie savo darbą, bet kažkodėl ją visi mėgsta, sveikinasi koridoriuose ir kviečia į pasisėdėjimus. Tu žinai, kad dirbi daugiau ir geriau, bet negauni tų apdovanojimų, kuriuos gauna kiti, nors jie stengiasi mažiau.
Karjeros pradžioj visad rinkdavaus atrast ir kuo daugiau analizuot tuos ryškiausius kompanijų žmones, kuriuos visi pažįsta ir mėgsta, bei perprasti jų veikimo principus. Ir, gal siurprizas, gal ne, bet daugeliu atveju aplinka piršdavo išvadą, kad reikia tiesiog daug ir gerai dirbti. Aišku, tada dar neturėjau patirties suprasti, kad tai nėra tiesa. Tiksliau, nevisiškai. Dirbti daug ir gerai verta, bet savaime tai negarantuos sėkmės korporatyve.
Paprasta realybė – geras darbas yra standartas
Korporatyve visi tikisi iš tavęs gero darbo. Tu už tai gauni pinigus. Čia jau nebėra kažkas išskirtinio. Niekas nenori mokėti pinigų vidutiniškam darbuotojui, kurį dar reikia ir papildomai motyvuoti, tempti už rankos, kad gal tu daryk dar tą ir aną. Ir būtent todėl dirbdamas gerai, tu tiesiog pasieki kartelę, bet nebūtinai būsi pastebėtas.
Taip, kartais būsi, bet dažniau ne, ypač didelėse komandose. Vadovai gyvena tarp mytingų, savo vadovų užduočių, kitų departamentų ir komandų spaudimo, trumpų terminų ir aukštų reikalavimų. Geri vadovai mato labai labai daug, bet ir jie ne viską, o vidutiniški vadovai dar mažiau – savo pavaldinių extra valandų, papildomai pasėdėto laiko vakare, visų tų smulkių išgelbėtų situacijų, trinties ir dinamikos tarp komandos narių. Todėl aukštai kilti norintys komandos nariai greit supranta vieną paprastą pamoką – jeigu pats neparodysi savo vertės, tai strigsi ten, kur esi, o labiausiai tikėtina, kad kažkas kitas padarys tai greičiau ir geriau.
Karti tiesa – ne visiems matomumas komfortiškas
Tam gali būti kelios priežastys, pvz., nenoras atrodyti pasikėlusiu. Arba apsimetėlio sindromas. O gal viešo kalbėjimo baimė, nedrąsumas išstot myte. Ar net elementariai tas pats įsitikinimas, kad hey, dirbsiu sunkiai ir mane pastebės.
Bet tada kažkas kitas greičiau reaguoja, taikliau pakomentuoja, tampa labiau mėgstamas vadovo ir stakeholderių, žiūrint iš šalies, atrodo, tiesiog viską protingiau sugalvoja. Stebi ir galvoji, bliamba, aš irgi taip norėčiau, bet tarsi nesigauna.
Pokytis prasideda nuo apsisprendimo
Bet, tarkim, tu nusprendei, kad visgi tavęs tokia situacija netenkina ir nori ją pakeisti. Labai gerai. Pirmas žingsnis žengtas. Bet ką daryti toliau? Pirmiausia, labai svarbu suprasti, kad darbuotojo profesionalumas yra ne tyliai kančioje paskęsti nesibaigiančių darbų virtinėje, o gebėiimas sukurti pasitikėjimą per komunikaciją, rezultatus ir būti matomam tada, kada reikia.
Antra, iš tiesų tau nereikia būti garsiausiu, stipriausiu ar net protingiausiu kambaryje. Tau užtenka tose svarbiose progose pasirodyti, pasisakyti, aiškiai iškomunikuoti, pateikti savo nuomonę, stabiliai duoti rezultatą. Kompanijose mėgstami ryškūs žmonės, taip, bet mėgstami ir tie, kurie neatsiprašinėdami pasako tai, ką reikia pasakyti tuo metu, kai kiti galbūt to nenori ar negali.
Trečia? Prisimink visas situacijas, kur tu žinojai atsakymą, bet nedrįsai iškart pasakyti, o tada kažkas ėmė ir tai padarė. Kaip jauteis? Ir ar jis tikrai buvo kažkuo super geresnis už tave? Panaudoki šį jausmą motyvacijai.
Spąstai: darbštus lygu patogus
Prie gero labai greitai priprantama. Tiek gyvenime, tiek darbe. Kompanijoms ir jų vadovams labai gerai turėti žmonių, kurie viską padaro, „pasiima ant savęs“, per daug nepriekaištauja, priima tą papildomą darbelį.
Bet kuo daugiau dirbi darbų, tuo mažiau galvoji apie tai, kaip visgi tapti matomam ir siekti savo karjeros tikslų. O užsiknisęs su visokioms užduotimis, palaipsniui prarandi motyvaciją ir vis labiau tampi pavargusia, nematoma sistemos dalimi. Paradoksas: ilgainiui kompanijos tokiais darbščiais, bet pavargusiais darbuotojais ir atsikrato. Na, arba jie patys išeina.
Taigi ką daryti?
Nors ir nėra universalios formulės, kaip stebuklingai tapti topiniu darbuotuoju, bet yra keli dalykai, nuo kurių verta pradėti:
– aiškiau ir dažniau komunikuoki vadovei darbų progresą;
– laikas nuo laiko pasiūlyki jai kokią idėją (ir, jei pritars, imk ir įgyvendink; gali net nebūtinai būti susiję su tiesioginiu darbu);
– kurk ryšius už komandos ribų (pasiūlyk pagalbą, paklausk patarimo, t.t.);
– kalbėdamas mytuose ir susibūrimuose, akcentuok rezultatą, o ne progresą;
– labai aiškiai apsispręsk, ką nori pasiekti savo darbovietėje.
Ir dar vienas svarbus dalykas
Jokia dabartinė situacija nėra užfiksuota amžiams. Taip, galbūt dabar atrodo viskas niūriai, bet tame ir grožis, kad gali sugebėti pasikeisti. Gal dar tiesiog neparodei savo vertės? O gal tiesiog jau išaugai savo rolę?
Kai supranti, kad geras darbas nėra kažkoks medalis ar paskutinė stotelė, tuomet ateina noras pokyčiui. Visi stiprūs profesionalai praeina šią stadiją be išimties. Visi jie gerai dirba ir pasirenka tapti matomais.
***
Viršelio foto iš kirill_makes_pics
Patiko? Pasidalinkite
