Kartelė yra (ne)aukšta
Štai tau nestandartinė idėja – kokybės kartelę turime kelti ne tik sau, bet ir tą aktyviai daryti kitiems. Žinoma, lengva būtų užsimerkti prieš nekokybę, bet tada kokio tikslo siekiame dirbdami kartu? Ar tik tyliai stebime kitų darbą ir patogiai sau nuo to atsiribojame, teigdami, kad tai mūsų neliečia?
Prisiminkite situaciją (o gal net ir kelias, kuriose esame ne kartą buvę), kai jūsų kolega atėjo į susitikimą nepasiruošęs, nekokybiškai pristatė savo dalį ir visi tylėdami tai išklausė, nors nejaukumas tvyrojo ore. Ką tada darėte? Ar garsiai pasakėte, kad jūsų išsiblaškėlis kolega gaišina visų laiką ir kad kitą kartą turėtų labiau gerbti kitų laiką? Greičiausiai, ne, ir tai normalu – žmonės intuityviai vengia nemalonių situacijų.
Ar verta tai keisti ir kodėl?
Visų pirma, verta suprasti kelias stigmas, kurios seka paskui žemą kokybės kartelę:
– „Tai ne mano reikalas, o jo vadovo“ à nėra atsakomybės;
– „Neaiškinsiu kolega kaip dirbti“ à vengimas;
– „Nebuvo taip jau ir blogai“ à pateisinimai;
– „Aš ne kokia ten skundikė“ à apatija.
Šie ir kiti įsitikinimai, komandą ir darbuotojus veda prie to, kad ilgainiui prasta ir prastėjanti kokybė tampa nauja norma, kuri sudaro sąlygas nesistengti arba stengtis nepakankamai („atmestinas elgesys toleruojamas, tai reiškia niekam nerūpi“). Tokioje kultūroje dirbti tampa vis sunkiau, tad kviečiu rasti prasmės žengti pirmą žingsnį bei tokią situaciją imtis keisti.
O ją keisti galima keliais paprastais veiksmais (internete arba su chatgpt jų rasite ir daugiau, tad čia dalinuosi tik asmeniškai patikrinus):
1. Grįžtamasis ryšys. Po prasto kolegos pasirodymo, paklauskite jo, ar galite duoti jam grįžtąmąjį ryšį. Gali būti ir taip, kad bendradarbis bus nuoširdžiai dėkingas jums už tai, kad davėte naudingų patarimų, kuriuos jis galės apsvarstyti kitam kartui. Jei leidimo kolega neduoda, savaime suprantama, su nesankcionuotais patarimais nieko nepešite.
2. Dramblys kambaryje. Paklauskite susirinkusiųjų, ar juos tenkina susitikimo/projekto/etc. kokybė? Dažnu atveju, tik ir laukiama, kai kas nors drąsiai ištars šiuos žodžius, o po to pabyra klegesys ir komentarai iš žmonių vėl sužibusiomis akimis. Taipogi, būkite pasiruošęs pats pateikti keletą pasiūlymų dėl tolimesnė susitikimo/projekto/etc. eigos, o ne tik būti tas, „kuris kelia klausimus“.
3. Asmeninis pavyzdys. Būkite pavyzdžiu kitiems, tai tikrai įkvepią. Jeigu einate ofise iki virtuvėlės ir apkeliui matote besimėtančią šiukšlę, pakelkite ją ir išmeskite.
4. Saugi erdvė kokybei. Organizuojate susitikimą? Puiku. Skirkite jo pabaigoje 5 minutes susirinkti grįžtamajam ryšiui. Tokia mini tradicija skatina pasitikėjimą ir atvirumą tarp kolegų.
Kviečiu atlikti testą – pabandykite pritaikyti nors vieną veiksmą per artimiausią menėsį ir pažiūrėkite, kas iš to išeis. Net neabejoju, kad pradžioje gali būti ir bus nejauku.
Kiekvieną kartą, kai pasirenkame tylėti, leidžiame kartelę žemyn. Ir priešingai – drąsiai prisiėmę atsakomybę, keliame kartelę sau ir kitiems bei formuojame tokią kultūrą aplinkoje, kurioje gera dirbti ir tobulėti.
Patiko? Pasidalinkite
