N. Taleb „Juodoji gulbė“: mintys išsinešimui
Labai mėgstu, kai perskaityta knyga palieka ilgalaikį įspūdį, sukelia mini perversmą galvoje arba tiesiog paskatina naujų idėjų pliūpsnį. Tokių šiais metais knygų turėjau dvi – L. Bock „Work Rules!“, kurią skaitydamas nuolat užsirašinėjau įvairias idėjas pritaikymui darbe ir gyvenime (efektas, kurį patyriau pirmą kartą gyvenimą – greičiausiai dėl to, kad knygos aktualumas idealiai sutapo su mano situacija), ir N. Taleb jau galima sakyti klasikinė „Juodoji gulbė“. Apie pastarąją ir norėjau pasidalinti keliomis mintimis, o tiksliau – kelios side mintimis, paminėtomis knygoje, kurios man patiko.
Bet prieš tai, be abejo, knyga verta glausto pristatymo, būsiančio įdomiu neskaičiusiems, bet daug girdėjusiems. Beje, autorius 2017 m. yra viešėjęs Lietuvoje, kai dalyvavo „Lūžio taško“ konferencijoje.
Taigi, terminas „juodoji gulbė“, N. Talebo vartojamas knygoje, apibrėžia netikėtą, didelės svarbos įvykį, kuriam neįmanoma pasiruošti ir kuris turi pragaištingų (arba priešingai – nuostabių) pasekmių. Keli paprasti „juodosios gulbės“ pavyzdžiai, minimi knygoje yra: Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis JAV, finansų krizė 2008 metais, Rusijos krizė 1998 m. ir t.t. Imant šių dienų aktualijas, dabartinis COVID-19 viruso paplitimas taip pat priskirtinas prie tokių pavyzdžių.
Keli, mano galva, svarbūs patikslinimai „juodajai gulbei“:
– pirma, šis mega-įvykis nebūtinai turi būti universalus visiems (pvz., teroristams, rengusiems Rugsėjo 11-osios išpuolį, jis tikrai nebuvo netikėtas, skirtingai nuo eilinių piliečių ir net valstybės institicijų darbuotojų);
– antra, „juodoji gulbė“ kaip įvykis gali būti įsivaizduotas, bet jos netikėtas atsitikimas iš tiesų daro ją „juodąja gulbe“. Priešingai, jeigu įvykiui buvo pasiruošta arba informacija apie jį tiesiog praignoruota, įvykis jau nebėra „juodoji gulbė“. Pavyzdžiui, 2008 metų finansinė krizė galėjo būti įsivaizduota kaip įvyksianti kada nors (lygiai taip pat galime kalbėti apie kitą artimiausią krizę, kuri įvyks kažkada ateityje), bet tik nedaugelis išties žinojo, kad krizė įvyks būtent tada, kada ji įvyko. Retrospektyviai, be abejo, daugelis teigia, kad tai buvo akivaizdu, bet realybėje tai buvo visiškai neakivaizdu, ir tokie spėliojimai yra spekulaciniai.
Taigi, pagrindinis N. Talebo argumentas yra toks, kad „juodosios gulbės“ iš esmės yra neatsiejama ir pastovi mūsų gyvenimo dalis. Jų netikėtumas ir neišvengiamumas, leidžia autoriui kritikuoti visokius statistinius bei prognozių modelius, tarp kurių ypatingai daug kirčių gauna Gauso skirstinys. Perfrazuojant N. Talebą – statistiniai modeliai veikia iki tol, kol nebeveikia, tad iš esmės jie yra neteisingi ir dėl to kliautis jais yra absurdiška.
Nors knygos pristatymas gavosi nevisai toks trumpas, kokio norėjau, tačiau vis dėlto mano tikslas buvo labai glaustai pristatyti knygos pagrindinę mintį, kurį, kaip ir visų gerų knygų, išeina už autoriaus kontrolės ribų ir pasklinda plačiai visuomenėje.
Taigi, dabar jau aiški pagrindinė mintis, o kokios gi tos side notes, kurios patraukė mano dėmesį? Dalinuosi jomis žemiau:
►Logikos trumparegiškumas.
Žmogus racionaluos įvykius pagal sau naudingą naratyvą. Ką tai reiškia? Knygoje minimas eksperimentas, kurio metu ekspertų buvo prognozuoti tam tikrus ateitius įvykius, o paskui tikrinamas jų prognozių tikslumas. Rezultatas buvo stulbinantis – didžioji dalis tų savo srities specialistų spėjimų buvo netikslūs. Paprašyti pakomentuoti, jie argumentuodavo, kad tiesiog įvyko kai kas visiškai neįprasto, dėl ko prognozė neišsipildė, bet priešingu atveju (jei tas kažkas netikėto nebūtų įvyke), jie tikrai būtų atspėję. Kažkur jau girdėta, tiesa?
Taip pat iš šios serijos „mes laimėjom pergalės atveju, o kai pralaimėjom – treneris kaltas, nes neparuošė“. Irgi girdėta, taip?
Kitaip tariant, žmogus, ypač srityje, kurioje jaučiasi daug žinantis, bus linkęs aiškinti atsitinkančius įvykius pagal sau naudingą, savaip suvokiamą naratyvą. Ši žmogaus savybė, racionalizuoti pagal situaciją, plačiai aptariama D. Kahneman knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“, kurią taip pat labai rekomenduoju perskaityti.
► 80/20 Pareto dėsnis.
Prisipažinsiu, kad ilgai Pareto dėsnį laikiau visai logišku, galbūt tiksliau būtų teigti, kad tiesiog nemąsčiau apie jo nelogiškumą. Dabar suprantu, kad geriausiu atveju Pareto dėsnį galima būtų laikyti kaip gražiai skambančia gaire.
Kaip žinote, 80/20 Pareto dėsnis teigia, kad 20% dalis yra atsakinga už 80% rezultato. Ir būtent šis suabsoliutinimas yra pagrindinis dėsnio trūkumas, nes iš tikrųjų jis yra nesibaigiantis, pvz., naudojantis šia logika, galima pratęsiamai smulkinti ir toliau – 20% dalį taip pat skaidyti į 80/20, paskui dar į 80/20 ir taip be atvangos. Pasitelkiant biologinį pavyzdį – optimizuojant visus žmogaus daromus darbus, jam beliktų tik kvėpuoti, bet gal ir kvėpavimą dar galima suefektyvinti?
Panašiai ir visokie straipsniai iš serijos how to use Pareto at work siūlo koncentruotis į tą veiklos dalį, kurį turėtų atnešti daugiausiai naudos, bet pamiršta paminėti, kad ir tą „naudingąją“ veiklos dalį dar galima skaidyti iki begalybės. Tuomet ir pats principas staiga įgyja visai kitokį pavidalą, pvz., kad ir 99/1.
Apibendrant, reikia suprasti, kad Pareto gali būti naudingas pirminiam, grubiam situacijos įvertinimui, bet jokiu būdu nepretenduoja į mokslu pagrįstą sprendimą.
► Tylieji įrodymai (silent evidence).
Tylieji įrodymai yra ta dalis informacijos, kuri yra neįvertinama arba įvertinama nepakankamai, siekiant pagrįsti teiginį.
Geras tyliųjų įrodymų svarbos pavyzdys yra pernai skaityta ir man labai patikusi knyga „CEO next door“. Toje knygoje buvo išskirtos 4 pagrindinės savybės būdingos sėkmingiausių kompanijų sėkmingiausiems lyderiams ir vadovams. Remiantis silent evidence idėja, autorių išvada turi du trūkumus: 1) buvo vertinami tik sėkmingų kompanijų vadovai, o ne bendrai visų, tame tarpe, ir bankrutavusių ar šiaip nesėkmingų įmonių vadovai; 2) kadangi nebuvo tirti visų kompanijų vadovai, išvada ignoruoja tą faktą, kad minimas 4 pagrindines sėkmingų vadovų savybes galėjo turėti ir tie vadovai, kurių įmonės galiausiai patyrė bankrotą.
► Tiesiog sėkmė.
Ši idėja iš esmės prieštarauja „stenkis, daryk, ir tau pavyks“ koncepcijai. Ji apibrėžia tai, kad rezultatas yra iš esmės nuo sėkmės priklausomas dalykas, nes tu gali ir labai stengtis, ir labai daryti, bet ar pasieksi rezultatą priklausys nuo sėkmės.
Knygoje pateikiamas pavyzdys apie cituojamų autorių skaičių moksliniuose straipsniuose, kur paminėjimų kiekis yra kaip pagrindinė valiuta mokslo aplinkoje, t.y. tave mini – tu būsi gerbiamas, nemini – meh. Taigi N. Taleb mini situaciją, kai susiklosto situacija, jog minimi yra tik keli autoriai (nors jų iš tiesų yra daugybė), kuriuos cituoju vėlesni straipsniai dėl to, kad juos rašantys jau nebesigilina į praeitį ieškodami įvairių ar panašių požiūrių, o remiasi visuotiniai pripažintais. Dėl šios priežasties, dažnai cituojami autoriais bus dar dažniau cituojami, o necituojami – liks dar labiau necituojami. Arba kitaip – turtingi turtingėja, vargšai vargšėja.
Skaitydamas šią mintį, nejučia viską susiejau su Naglio Bieranco iškilimo Instagram istorija – Naglis ilgą laiką buvo eilinis Instagram vaikinukas, kaip ir daugybė kitokių, postinančių juokingus ir nelabai vaizdelius, dedančių estetiškas ir nevisai nuotraukas, pasižyminčių tiesmuku bendravimo būdu ir pan. Tai kodėl būtent Naglis iškilo iki vieno populiariausių lietuvių Instagrame? Pure luck.
***
Sutinkate / nesutinkate? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose.
Patiko? Pasidalinkite
